Man buvo 28, aš gyvenau Braitone, Anglijoje. Vieną lietingą rudens dieną, gamtinės priemonės pagalba, išgyvenau ypatingą būseną.

Sėdėjau žvakių apšviestam kambary ant sofos plačiai atmerktomis akimis, nebuvo  jokių minčių, tiesiog buvau. Tai jautėsi taip laisvai, taikiai ir palaimingai. Ta naktį aš patyriau proto tylą ir ramybę, kokios net neįsivaizdavau esant. Ta būsena jautėsi labai natūraliai, tarsi namai. Jokio nerimo, prisiminimų, fantazijų, tiktai taikus buvimas ir aiškumas.

Po kelių dienų, išblukus patirčiai, aš žinojau, kad turiu vėl rasti namus. Ta kelionė netikėtai atvėrė duris naujam realybės suvokimui ir paieškų pradžiai. 

Bėgo metai, beieškant atsakymų ir raktų, kaip vėl patekti į tą būseną. Aš nesijaučiau laiminga ir laisva. Ir nors mano gyvenimas iš šalies atrodė normalus, viduje jaučiau didžiulį ilgesį. Laimingos akimirkos ir beviltiškumo ašarų kupinos dienos keitė viena kitą. Dažnai jaučiausi lyg spąstuose, nepatenkinta savimi ir kitais, nuolat kažkur skubėjau. Mačiau, kaip kenčia kiti ir kentėjau dėl to, kad negaliu niekuo padėti. Jaučiau, kad gyvenimas iš esmės yra kančia, ir kad turiu tvarkytis su gyveimo situacijom, kad mažiau kentėti. Gyventi buvo sunku ir laimės protrūkiai buvo per trumpi.

Ieškodama laimės bandžiau įvairius dalykus, bet labiausiai mane traukė harmonizavimas garsu, kristalai, skaičiau knygas. Girdėjau apie nušvitimą ir tėkmės būseną, ir ieškojau to. Niekada nebuvau retrituose, satsanguose, ieškojime buvau viena. Po aštuonis metus trukusių klajonių, pagaliau į rankas pateko Džedo Makenos knygos.

Trilogiją perskaičiau vienu prisėdimu ir buvau pažadinta. Tai buvo intensyvus ir skaudus laikotarpis, nes supratau, kad viskas, kuo tikėjau apie gyvenimą, nebuvo tiesa. Suvokiau, kad viską išmokau iš kitų, kartodama, ką jie tariamai žino. Teko pripažinti sau, kad nieko nežinau ir pradėti savarankiškai mąstyti. Džedas Makena rašė apie tai, kad atskiras aš yra iliuzija ir tai pasijuto kaip raktas, galintis parvesti namo. 

Po pusmečio internete aptikau forumą, kuriame buvo pateikta viena idėja: “tiktai pažvelk, jokio “aš” nėra”. Šios žinutės drąsus tiesmukiškumas stulbino. Ji sakė: pažvelk… ir žvilgtelėjau. Tai ir buvo raktas. 

Eilinį pilką spalio rytą, stovėjau miegamajame ir žiūrėjau pro langą, gardžiuodamasi kvapnia kava, mąsčiau, ką tai reiškia, kad nėra jokio atskiro aš? Iškilo klausimas — “ar yra Ilona, kaip gyvenimo valdytoja?” Tą akimirką protas sustojo keliom sekundėm ir įvyko atpažinimas. Viskas tapo paprasta ir aišku. 

Atpažinau, kad yra tik gyvenimas, nėra atskirų būtybių nuo paties gyvenimo, kurios savavališkai valdo, kas vyksta. Yra vienas vyksmas, visuma, pasireiškianti kaip dauguma, kaip skirtingos formos, kūnai, charakteriai, situacijos. Aš nesu atskira nuo būties, kaip galvojau. Būtis yra ir nieko nėra atskiro. Esu tai.

2011 metais Londone satsange sutikau Pamelą Wilson ir stebėjau, kaip ji švelniai dirbo su įtampom, susitraukimais ir baimėmis meistriškai jas atpalaiduodama. Tai man davė sekantį raktą. Jos darbas įkvėpė mane eksperimentuoti ir tyrinėti proto, širdies ir kitas struktūras. 

Mane visuomet domino protas ir tai privedė prie psichologijos studijų, bet ką aš mokiausi iš Pamelos viską pervertė. Aš galėjau studijuoti protą tiesiogiai ir sužinoti apie tai, kaip jis veikia tam, kad protas pats savanoriškai nustotų kovoti su tuo, kas yra. 

Sudėjus abu raktus kartu radau būdą, kaip rodyti ir vesti link tiesioginio matymo, klausiant klausimus ir kviečiant ieškotojus patiems pažiūrėti, kas vyksta jų patyrime. Šį transformacinį metodą pavadinau Giliu žvilgsniu.

2011 metais iš aistros padėti ir tarnauti vidinės laisvės ieškotojams gimė Liberation Unleashed judėjimas (liet. Išsilaisvinimas, pradžia). Pradžioje mūsų buvo keli, per dešimt metų forumas išaugo iki septynių tūkstančių narių. Nuostabu matyti, kad tie, kas atpažįsta , kad atskirumas yra iluzija, grįžta į forumą kaip vedliai ir padeda kitiems. Visa tai vyksta nemokamai ir iš širdies.

Savo knygoje “Liberation Unleashed” sutalpinau viską, kas pasiteisino kaip pagalba kelyje: rodymai, klausimai, pratimai, pokalbiai, gilaus žvilgsnio metodas ir septyni žingsniai kaip pačiam pamatyti, kad atskiras “aš” yra iluzija.

Atpažinimas, kad atskirumo nėra, duoda naują pradžią tyrinėjimams. Niekas nepasikeičia, bet viskas atrodo kitaip. Ieškojimas baigiasi, bet atradimai tik prasideda — yra tiek daug dar neištirtų dalykų, dar daug kitų atpažinimų ir atsiverimų. Realizacija gilėja ir tuo pat metu valosi senos, nereikalingos programos ir varžantys įsitikinimai. Vientisumo matymas tampa gyvu faktu ir gyvenimas įgauna visai kitą, vidinės laisvės skonį.

Paprastam kasdieniniam gyvenime jaučiu esminį pokytį ir besitęsiančią integraciją. Didžiausias jaučiamas skirtumas yra daugiau taikos su tuo kas yra, natūralus būties džiaugsmas. Lengvumas ir jausmas, kad viskas yra gerai visose situacijose, jaučiu laisvę išsireikšti ir patirti gyvenimą pilnai. Yra galimybė sutikti intensyvias situacijas ramiai ir priimančiai. Mažiau minčių apie tai ko nėra, duoda daugiau erdvės stebėjimui, kaip gyvenimas pats atsiskleidžia prieš akis. 

Kviečiu ir tave patirti transformaciją, kur tai, kas atrodė atskira, grįžta į vienumą ir gyvenimas matomas kaip visuma. Tai grįžimas į save, į natūralią būseną, kur jaučiamas pasitikėjimas, nuostabumas ir džiaugsmas gyvenimu.